Neurologas, psichologas, psichoterapeutas, psichiatras. Mano manymu, tai labai artimos viena kitai specialybės ir viena be kitos negalinčios funkcionuoti. Galbūt todėl jos žmonėms sukelia daug painiavos ir gaunu nemažai klausimų, kuo gi tai skiriasi, ką daro vienas ir kitas, kada į kurį kreiptis. Pradėkime nuo pradžių - kai žmogus baigia mokyklą jis gali stoti arba į psichologijos bakalauro studijas, arba į medicinos vientisąsias studijas, kurias baigęs automatiškai gauna magistro laipsnį po 6 metų, o psichologas, gavęs bakalauro laipsnį turėtų stoti dar kartą į magistrantūrą, jeigu nori, ir tada gaus magistro laipsnį (irgi išeina 6 metai sumoj). Tada medicinos magistro laipsnį turintis žmogus gali stoti į neurologijos arba psichiatrijos rezidentūrą, taip pat rinktis tam tikros krypties psichoterapijos kursus. Psichologijos bakalaurą arba magistrą turintys žmonės gali stoti į psichoterapiją, bet negali tapti neurologijos arba psichiatrijos rezidentais. Šių specialybių neišeina sudėti į eilutę pagal principą nuo lieviausio iki kiečiausio, nes jų kompetencijos skiriasi, ne visur persikryžiuoja ir, kaip ir minėjau, vienas be kito pilnavertiškai funkcionuoti negali. Dabar apie kiekvieną atskirai: 1. Neurologas gydo nervų sistemos ligas, kurias sukelia kažkoks apčiuopiamas, atrandamas pažeidimas (išsiliejo kraujas į smegenis - insultas, smegenys kaip išprotėjusios generuoja elektrinius impulsus - epilepsija, nutraukė pusė stuburo -paralyžius ir pan.), tačiau neretai nervų sistemos ligas lydi įvairūs psichiniai simptomai, nes pažeidžiamos smegenys, taip pat yra psichologinių problemų, kurios imituoja neurologines ligas - pseudoepilepsija, įvairūs trūkčiojimai, tikai ir pan. Vaikų neurologijoje neretas reiškinys yra raidos atsilikimas, kuris lydi sunkias paveldimas ligas, traumas. Todėl neurologui gali prireikti ir psichiatro konsultacijos, ir psichoterapeuto pagalbos, ir psichologo. Vaikų ligų atveju raidos įvertinimą atlieka psichologas, naudodamasis įvairiomis skalėmis, adaptuotomis tam tikram amžiui. 2. Psichologas - užsiima konsultavimu, gydo pokalbiu, atlieka įvairius įvertinimus, testavimus. Psichologai, stodami į magistro studijas, taip pat gali pasirinkti kryptį - medicinos, verslo psichologija ir pan. Arba gali rinktis psichoterapijos studijas. Aš tik mačiau dirbančius psichologus, pati nesu buvusi jų kailyje, todėl kviečiu šį tekstą skaitančius psichologus komentaruose papildyti mano tekstą savo darbo specifika. 3. Psichoterapeutas - žodis terapeutas jau nurodo mums, kad vyksta kažkokia terapija - gydymas. Psichoterapija gali būti įvairių krypčių, kurių gydymo technikos ir pritaikymo sritys skiriasi (pvz. egzistencinė, geštaltinė, kognityvinė, psichodinaminė). Psichoterapijos efektyvumas buvo tirtas lyginant su vaistų efektyvumu, skiriant kartu su vaistais arba neskiriant jokio gydymo ir rezultatai buvo labai palankūs psichoterapijos mokslui. Dabar ši sritis plečiasi, aktyviai naudojama psichiatrijoje, taip pat kai kurioms neurologų rašomoms diagnozėms gydyti (pvz.somatoforminė autonominė disfunkcija) ir šiaip gyvenimui palengvinti ir pagrąžinti :) Psichoterapeuto tikslas padėti jums išmokti susitvarkyti su gyvenime iškylančiais sunkumais, nekenkiant sau, kad galima būtų kuo produktyviau juos įveikti. Tai vadinama psichoedukacija, emociniu intelektu arba liaudiškai tariant gyvenimo išmintimi. 4. Psichiatras gydo psichikos ligas, jis ištiria žmogų, pagal konkrečius kriterijus, įvertina būklės sunkumą, atlieka tyrimus (kraujo, vaizdinius ir kt.) ir nusprendžia, koks gydymas pacientui tinkamas. Tik jis gali paskirti psichotropinius vaistus (antidepresantus, anksiolitikus ir kt.), to negali padaryti nei psichologas, nei psichoterapeutas. Jis taip pat nusprendžia, ar medikamentus saugu nutraukti. Labai šaunus derinys psichiatras- psichoterapeutas, ypač medikamentų skyrimo atžvilgiu. Psichiatras taip pat gali įtarti, kad tam tikrų psichinių simptomų priežastis yra kažkokia organinė liga (liga, turintį konrečią, apčiuopiamą priežastį) ir ją įtaręs nusiųsti pacientą neurologo ar kito specialisto konsultacijai. Pvz. - ateina pas psichiatrą žmogus su depresija, žiūri psichiatras, žiūri - kažkoks kaklas įtartinas, kraujo tyrimai kažkokie netokie, kažkoks tas žmogelis sulysęs labai, oda kaip ledas ir neskuba rašyti jam antidepresantų, o pagalvoja - reikia jam skydliaukę išsitirti ir sako žmogui - manau, kad turėtumėte nueiti pas endokrinologą, jus ištirs, paskirs gydymą ir nuotaika pasitaisys ir kitų simptomų neliks, rankos, kojos nebešals. Bet kokiu atveju, jeigu jums dėl kažko neramu, vargina simptomai, reikia kreiptis į daugiausiai žinančius ir plačiausiai žvelgiančius specialistus - šeimos gydytoją (ir vaikams, ir suaugusiems) arba pediatrą (tik vaikams). Ir jis profesionaliai nuspręs, ar jums reikia neurologo, ar psichiatro, ar endokrinologo konsultacijos, o gal reikalinga psichoterapija ar psichologo pagalba, gal vaikui reikalingas raidos įvertinimas, o gal jūsų vaikas ne be priežasties kažkoks psichuotas, o turi neurologinę bėdą. Laimei, šiais laikais nyksta psichines ligas ir sutrikimus lydinti stigmatizacija. Bet jeigu bijote kreiptis į psichologą, psichiatrą, psichoterapeutą, tai teks pripažinti, kad jūs irgi esate visuotinės stigmatizacijos kaltininkas. Todėl kveičiu pradėti nuo savęs ir nesigėdyti pripažinti, kad kažko nemoku, nežinau, nesu tobulas, bet noriu tobulėti. Toks požiūris nemažai kam padeda išsigydyti nuo varginančių nugaros, širdies skausmų, nuo nepaaiškinamo kankinačio nuovargio, galvos skausmų, tinginystės, agresijos, pagerina santykius šeimoje ir su aplinkiniais, atveria karjeros galimybes. Kituose savo tekstuose pabandysiu paaiškinti, kodėl ir kaip.
